P.S. Примерная схема будущего раздела империи

http://s.pikabu.ru/post_img/big/2013/09/23/0/1379882753_1858555719.jpg

---- Чем вам - Россия мешает?!! Сегодня?!!----

Россия, а говоря точнее - будущая Московия - государство этнических московитов, нам - антиимерским националистам - ничем не мешает.

Со временем, я думаю, и она включится в наш проект Baltocarpatia, а может и в проект Междуморье - когда станет нормальным национальным государством московитского этноса.

Нам мешает последний имперский ошметок Российской империи под названием РФ, который до сих пор держит в рабстве свыше 150 автохтонных этносов, используя и грабя их природные ресурсы, и постоянно вторгаясь в земли окружающих империю этносов.

Вот этого мы не потерпим и постараемся эту вопиющую несправедливость исправить.

Уважаемый Аленсандр,

неужели вы даже английский не знаете (про литовский я и не спрашиваю...)...

Чтобы получать инфу из самых разных источников  надо языки изучать - в современом мире на одном русском далеко "не поедешь"... :)

Hanso Vernerio Noileno (Hans Werner Neulen) knygos “Europa ir Trečiasis Reichas” (Europa und das 3. Reich - Einigungs-bestrebungen im deutschen Machtbereich 1939-45) recenzija

-------------------------------------------------------------------------------

Herbert Taege

“EUROPOS KONFEDERACIJA” IR SS PLANAI

Štai keletas citatų iš Noileno knygos:

     
      “Europietiškosios SS ideologijos kūrimo centru buvo “SS-Hauptamt” (pagrindinė SS valdyba), Amtsgruppe D (arba “europietiškoji tarnyba”, anksčiau vadinta “Germanische Leitstelle”) ir Amtsgruppe C. Padalinyje Amtsgruppe D pagrindinių ideologinių projektų parengimo misija buvo patikėta Aleksandrui Doležalekui (Alexander Dolezalek).
       
       Jo planai Europai rėmėsi federalistinėmis koncepcijomis. Doležalekas stengėsi adekvačiai atsakyti į lemiamą klausimą, užduotą 1944 metais rašytojo Karlo Diuselio (Carl Düssel): “Kodėl jūs, vokiečiai, tylite? Kodėl jūs nepasakote mums aiškiai ir protingai, kokią jūs matote ateitį, mūsų ateitį, Europos ateitį?” Doležaleko atsakymas buvo Europos konfederacija...”
     
      Toliau Noilenas aprašo Doležaleko pasirinktą taktiką, kuri siūlė du etapus. Pirmasis etapas buvo nukreiptas priversti sąjungininkus atsisakyti Kasablankoje paruošto “besąlyginės kapituliacijos”, “unconditionnal surrender” reikalavimo. Šis planas pirmoje savo fazėje numatė įteigti anglo-saksams mintį, kad artinasi naujas Rapalo [taip vadinosi 1922 m. Vokietijos ir Rusijos sudaryta sutartis] ir kad Reichas jau paruošė taikos su Stalinu sudarymą.
   
    Šalies viduje nacionalsocialistinis režimas turėjo socializuoti šalies ekonomiką, priartindamas ją prie sovietinio modelio. Pagal Doležaleką, socialistinio rusų-vokiečių bloko baimė turėjo priversti anglo-saksus atsisakyti “besąlyginės kapituliacijos” reikalavimo. Antroje fazėje buvo numatoma pradėti derybas su anglais ir sudaryti su jais laikinai taiką vakaruose ir pietuose.
   
    Toliau Noilenas rašo: “Žinoma, pačios nacistinės sistemos viduje egzistavo opozicija Doležaleko planams. Visų pirma, todėl, kad jo planas vidinėje struktūroje numatė, kad vokiška sistema turėjo persitvarkyti pagal komunistinį modelį. Dėl to Vokiečių Saugumo Tarnyba (Reichssicherheitshauptamt) jį sutiko skeptiškai. Dr. Kaltenbruneris (Kaltenbrunner) po privataus pokalbio atmetė šį projektą kaip pernelyg pavojingą.
   
    Dar slidesnis buvo nacių vadų klausimas. Pagrindinio tikslo, tai yra, paliaubų Vakarų fronte, neįmanoma buvo pasiekti, kol valstybės vadovu buvo visagalis diktatorius Hitleris. Štai kodėl buvo sumanyta pakeisti vidinę Reicho struktūrą, apribojus Hitlerio valdžią ir suteikus jam formalias “Reicho prezidento” pareigas, iškeliant į pirmą planą SS Reichsfiurerį (Henrichą Himlerį)”.
     
     Bendruose Doležaleko sukurtuose planuose būta daug labai įdomių tezių. Ypač pavyzdinė yra “Tezė Nr. 3”, liečianti būsimą taiką Europoje. Europa, kaip manė Doležalekas, turėjo tapti federacija, “Europos Konfederacija” (Europäische Eidgenossenschaft), paremta savanoriško bendradarbiavimo, nacionalinių-etninių laisvių ir lankstaus socializmo, kurio struktūra ir charakteris turėjo varijuoti priklausomai nuo nacionalinės ir kultūrinės regionų specifikos, principais.
   
    Europietiška programa ne tiktai reiškė Reicho užsienio politikos pasikeitimą, radikaliai atsisakant imperialistinio kurso, bet ir palengvino dialogą su Vakarų valstybėmis.
   
    “Europos chartija” (Europa-Charta) konkrečiai atspindėjo naujos “fundamentalios tvarkos” būsimai Europai pasiūlymus, kiek tai buvo įmanoma tragiškomis Vokietijai 1944 metų aplinkybėmis.
     
     Siekiant konkretizuoti visų europiečių teisinės lygybės idealą, Doležaleko biuras siūlė sukurti naują paso tipą, “europietišką pasą”, kuris būtų išduodamas svetimšaliams darbininkams ir visiems jį panorėjusiems gauti europiečiams. Jis turėjo galioti greta įprasto, tautybę ir pilietybę patvirtinančio paso, bet tuo pačiu buvo numatytas palaipsnis būtent europietiško paso suteikiamų lengvatų didinimas. Planavimo departamentas kartu su Vidaus reikalų ministerija ir 42 aukščiausiomis reicho instancijomis jau buvo sukūręs tokį pasą, bet šis projektas taip ir nebuvo įgyvendintas.

Taikos Europoje idėja

   
    Bet apie Europos koncepciją buvo galvojama ne tiktai padalinyje Amtsgruppe D. Nuo 1944 metų pabaigos prie darbo prisijungė ir Amtsgruppe C.
   
    Šis departamentas 1944 metų spalį iškėlė projektą, pavadintą: “Vokiečių karininkų ir žemesniųjų karininkų politiniai uždaviniai, paskirti Waffen-SS užsienio skyriams”.
     
     Šio projekto autorius nepaliko jokių abejonių dėl savo ketinimo griežtai atmesti visus vokiečių politikos, turėjusios pasmerkti mažas tautas prievartinei asimiliacijai, imperialistinius ir pangermanistinius aspektus.
     
      Jis taip pat atmetė nediferencijuotos ir monochrominės visų tautų lygybės idėją, ir ypatingai amerikietišką įvairios kilmės imigrantų “sulydymo” į vieną visuomenę idealą.
     
      Šiuo modeliu Amtsgruppe C priešpastatė europietišką Volksgenossenschaft (tautų bendrijos), kurios nariai neturėjo būti sumalti bendrame katile, koncepciją...
     
     “Taikos Europoje idėja visgi nebuvo iki galo išlaisvinta nuo nacionalsocializmo dogmų, rašo Noilenas, bet kai kurie šios ideologijos aspektai – totalitarinis vadizmo principas (Fuhrerprinzip), vokiška pretenzija į dominavimą – buvo atmestos. Buvo atliktas didžiulis kelias nuo idėjos apie dominuojančią Germanų valstybę, esančią visiškoje Vokietijos hegemonijoje, iki aukštos idėjos apie “Europos Konfederaciją”, kurioje kiekviena tauta būtų laisva savo nuožiūra sukurti savitą politinę santvarką ir savo valia tvarkyti nuosavą politinį likimą”.
     
     Noilenas pateikia SS-Hauptamt dokumentą, kuriame tvirtinama, kad karo tikslu nuo šiol yra “europietiškos taikos” sukūrimas.

Šis projektas apėmė septynis pagrindinius punktus:

а) taikos Europai planas;

b) völkisch socializmas (t.y. socializmas, sutvarkytas atsižvelgiant į etninę ir nacionalinę specifiką);

с) ekonominė kooperacija;

d) laisvė visoms tautoms ir etnosams (Volkstum);

e) mažų tautų gynimas;

f) darbo laisvė.

g) vidaus laisvė visoms tautoms
     
     Dokumentas baigėsi fraze: “Reziumė. Vokietija veda karą dėl pozityvaus tikslo – Europos konfederacijos, draugiškos ir socialistinės Europos tautų bendrijos, pasiekimo”.
     
     Dar išraiškingesnis dokumentas, pateikiamas Noileno su 24 numeriu. Tai autentiškas “Europos chartijos” tekstas. Atsižvelgdami į jo reikšmę pateikiame čia jį ištisai.

Europos chartija

     
     Atsižvelgiant į tai, kad priešiškos jėgos atskleidė šiandien savo karo planus, nukreiptus tik į griovimą, Reicho vyriausybė kartu su draugiškų valstybių – Norvegijos, Estijos, Latvijos, Danijos, Bohemijos-Moravijos, Italijos, Prancūzijos, Vengrijos, Rumunijos ir Kroatijos – vyriausybėmis nusprendė paskelbti tuos principus, kuriais remiantis turėtų būti kuriama ateities Europa po jos kariuomenių pergalės. Kuriančios europietiškos jėgos kovoja už penkių pamatinių taisyklių, šešių pamatinių laisvių ir septynių pamatinių teisių, suteiktų kiekvienai tautai, įtvirtinimą:

Penkios pamatinės taisyklės buvo:

1. Pasaulio sutvarkymas pagal didelių žemyninės apimties erdvių principą.

2. Mūsų žemyno sutvarkymas pagal Europos Konfederacijos principą.

3. Konfederatyvios ekonomikos pagal darbo pasidalinimo, tarpusavio pagalbos ir bendradarbiavimo principą sutvarkymas.

4. Kiekvienos tautos gyvenimo sutvarkymas pagal Volksgemeinschaft principą (t.y., pagal nacionalinės bendruomenės, pastoviai teigiančios ir ginančios unikalią specifiką, būdingą kiekvienam etniniam arba nacionaliniam dariniui, principą).

5. Šeimos kaip kiekvienos nacijos pirminės organinės ląstelės sutvarkymas.

Šešios pamatinės laisvės buvo:

6. Tautų laisvė nuo bet kokios pasaulinių supervalstybių reiškiamos prievartos.

7. Tautų laisvė pačioms nustatyti vidaus nacionalinę santvarką.

8. Tautų laisvė gintis nuo bet kokios išorinės priespaudos rūšies ir bet kokios Umvolkung (t.y., suplanuoto etninės substancijos, istoriškai įsikūrusios konkrečioje teritorijoje, keitimo perkeliant kitakilmius etnosus).

9. Asmens laisvė nuo visų jo autonomijos toje srityje, kuri liečia individualios atsakomybės klausimus, pažeidimų.

10. Nacionalinių kultūrų laisvė nuo bet kokių kultūrinio spaudimo ir masifikacijos formų.

11. Religinė laisvė nuo Gottlosigkeit (t.y. nuo bedievystės, Dieviškumo pajautos praradimo) ir nuo bet kokios politinės manipuliacijos.

Septynios pamatinės teisės buvo:

12. Kiekvieno žmogaus teisė į Darbą ir Darbo pareiga.

13. Kiekvieno žmogaus teisė į laisvą savo gabumų vystymą ir į užsiėmimą bet kokiomis profesijomis atsižvelgiant į jo asmenines galimybes ir kuriamą naudą.

14. Kiekvieno žmogaus teisė į gyvenimo pajamas, nustatomas diferencijuotu būdu priklausomai nuo jo kuriamos naudos.

15. Kiekvieno žmogaus teisė dalyvauti visų sprendimų, susijusių su nacionalinio bendruomeninio gyvenimo sutvarkymu, procese.

16. Kiekvieno žmogaus teisė į nuosavybę ir žemėvaldą.

17. Kiekvieno žmogaus teisė į poilsį ir naudojimąsi visomis kultūrinės laisvalaikio organizacijos rūšimis.

18. Kiekvieno žmogaus teisė į socialinę apsaugą visais tais atvejais, kai dėl darbingumo praradimo nėra atsakingas jis pats.

Opozicija europietiškiems planams

     
     Dažnai iškeliami kontraargumentai, kad SS vadovybės “Europos Konfederacijos” sukūrimo planai, sekę po pangermanistinės orientacijos periodo, pasirodė pernelyg vėlai ir buvo tik oportunistinis žingsnis.
     
     Kai kurie teigia, kad būtent SS-Hauptamt atsakinga už slavų kaip “untermenschen” įvaizdžio sukūrimą, ir būtent ši instancija niekada nereikalavo, kad būtų įvykdyti pažadai, duoti germanų, romanų arba slavų kilmės užsieniečiams savanoriams.  Pabandykime paneigti šiuos kontraargumentus paeiliui:
     
     Vidinė opozicija nacionalsocialistinėje sistemoje galutinai susidarė jau 1942 m., t.y. dar iki Stalingrado. Tarp aukščiausių SS pareigūnų šios opozicijos reiškėju buvo Richardas Hildebrantas (Richard Hildebrandt). Nuo 1943 metų Himleris pradėjo reguliariai susitikinėti su šių aukščiausių SS karininkų sluoksnių atstovais rengiant konstitucinės valstybės po fiurerio egida, Fuhrerstaat, principus. Į planus įėjo pilnos vykdomosios valdžios atėmimas iš Hitlerio už tai, kad jis išdavė gryną ir pradinę nacionalsocialistinę idėją, ir itin “reprezentatyvaus” vaidmens paskyrimas jam. Priešiškos Vokietijai jėgos (tiek iš vakarų, tiek iš rytų) 1943 ir 1945 metais bandė susisiekti su Himleriu, kad apsvarstyti tokį projektą. Išsamus paaiškinimas, kaip Himlerio asmeninės savybės neleido šio plano įgyvendinti, būtų pernelyg ilgas šiam darbui.
     
      Bet šio projekto nesėkmė nė kiek nesumenkina opozicijos iš Hildebranto aplinkos iškeltų tikslų rimtumo ir kilnumo. Hildebrantas prisiekdamas padarė ne vieną pareiškimą šiuo klausimu, užfiksuotą prieš jo perdavimą SSRS ir po to sekusią likvidaciją. Juose jis išsamiai aprašė savo veiklos tikslus ir išvardijo svarbiausius bendrininkus. Kai kuriems šio rato žmonėms, taip pat ir Doležalekui, pavyko išsigelbėti, ir jie post factum patvirtino visus Hildebranto pareiškimus.

Šie tikslai vedė į teisinės valstybės Vokietijoje sukūrimą, kuris turėjo būti realizuotas tokiais ėjimais:

- fiurerio valdžios apribojimas;

- įstatymų leidybos institucijos sukūrimas;

- partinių atstovų (“gauleiterių”) sistemos panaikinimas;

- valdininkų aparato išvalymas nuo partinių biurokratų;

- valstybinės policijos veiksmų juridinė kontrolė.
     
     Svarbiausiu šios opozicijos aspektu buvo užsienio politikos orientacija, kuri savo galutinę išraišką įgavo “Europos Konfederacijos” plane.
     
     Štai kokiais terminais tai buvo išreikšta: “Visokių pretenzijų į vokiečių hegemoniją už natūralių vokiečių etnoso teritorijos ribų atsisakymas, ir tuo pačiu grįžimas prie pradinės partijos programos. Jungtinių Europos Valstijų sukūrimas remiantis visų tautų teisine lygybe. Visų nacionalinių tendencijų pajungimas pagrindinio ir didelio tikslo įgyvendinimui”.
     
     Kai kurie tokios vidinės politinės programos precedentai buvo ir iki karo. Pavyzdžiui, vidaus saugumo tarnybos (SD-Inland) vadovas Otto Olendorfas (Otto Ohlendorf), kurį Himleris vadino “Idėjos Gralio saugotoju” (“Gralshüter der Idee”), prieš karą pasiūlė keletą įstatymų leidybos priemonių:

- religinių mažumų protekcija;

- įkalinimo koncentracijos stovyklose juridinė kontrolė;

- mažumos statusas žydams (kurio dėka tautų teisės būtų išplėstos ir jiems; p. 45).
     
     Kalbant apie SS svetimšalių savanorių motyvaciją galima pasiremti kita Noileno knyga “An deutsher Seite – Internationale Freiwillige von Wehrmacht und Waffen-SS” (“Vokiečių pusėje – tarptautiniai savanoriai Vermachte ir Vafen-SS”), kur vienareikšmiškai įrodoma, kad absoliuti dauguma SS savanorių iš kitų šalių veikė remdamiesi grynai nacionaliniais motyvais.
     
     Tie, kurie neigia proeuropietišką SS orientaciją, tvirtina, kad tai buvo tik manevras, ir kad Hitleris priešinosi bet kokioms nuolaidoms Europos naudai visame, kas lietė pokarinio pasaulio sutvarkymą. Išties, į tai galima paprieštarauti, kad, jeigu Hitleris visgi būtų pasiekęs karinę pergalę, arba jam būtų pavykę sudaryti taiką, jis nesugebėtų priešintis realybės spaudimui. SS obergrupenfiureris Bergeris, karinio šaukimo departamento vadovas ir paskutinis karo belaisvių reikalų biuro vadovas, numatė, kad bendri karo veiksmai ir bendras pralietas kraujas sutvirtins ryšius tarp vokiečių ir kitų Europos tautų ir padarytų morališkai neįmanomu naują brolžudišką karą Europos teritorijoje.
     
     Dažnai primenama, kad būtent Bergerio SS-Hauptamt išleido abejotiną brošiūrą apie slavų “žemesnę prigimtį”. Tai tiesa, tačiau reikia priminti, kad šis įžeidžiantis ir kvailas pamfletas, pasirodęs Amtsgruppe C terpėje, buvo uždraustas pardavinėti nuo 1943 metų, t.y. dar iki jo pasirodymo. Jis buvo išspausdintas tiktai 1944 m., ir beveik visas tiražas netrukus buvo sunaikintas (liko tik keletas archyvinių egzempliorių).
     
     Tuo pačiu metu yra neabejotinas faktas, kad propagandos ministras Gebelsas 1945 metų vasario 15 dieną išleido direktyvą, kurioje jis kategoriškai uždraudė bet kokią diskriminacijos formą visų europiečių ir ypač slavų tautų atžvilgiu.
     
     Bergeris gavo šią direktyvą iš Himlerio ir nedelsdamas perdavė ją visiems savo departamentams kaip “Reichsfiurerio įsakymą”. Taip pat neabejotina ir tai, kad Bergeris kartu su kitomis ryškiomis nacionalsocialistinio režimo figūromis, tokiomis kaip Balduras fon Širachas (Baldur von Schirach), nuo 1943 metų siekė pastatyti ant kojų “Rusų išlaisvinimo armiją” (ROA).
     
     Tą akimirką, kai turėjo būti pradėta platinti brošiūra apie slavų “žemą prigimtį”, SS-Hauptamt, kaip rodo dokumentai, atrinkinėjo nacionalinių emblemų formas ir spalvas savanoriams iš rytų, t.y., užsiiminėjo tokiu reikalu, kuris vargu ar suderinamas su požiūriu į slavus kaip į “untermenschen”.
     
     Pastovaus Bergerio susidomėjimo šia tema įrodymu yra jo 1945 metų vasario 26 dienos potvarkis, kuriame jis kartoja, kad svetimšalis kontingentas yra ne samdiniai, o europiečiai savanoriai, kovojantys už savo nacionalinius interesus: “Pergalės runas (SS) gali nešioti tiktai žmonės, sugebantys tarnauti SS ir gimę Vokietijoje arba kitose vokiškose šalyse; visi kiti SS daliniai, sudaryti iš kitų tautų, nešioja ant apykaklės savo nacionalinius atpažinimo ženklus. Būtų absurdiška primesti svetimšaliams SS runas, kadangi tai pabrėžtų, jog jie suprantami kaip samdiniai. Jeigu jie nešios nacionalinius atpažinimo ženklus, tai pabrėš tą faktą, kad jie kovoja už savo asmeninę laisvę ir savo šalis” (Dokumentenkabinett Vlotho).

Išvados

   
    Šiame straipsnyje mes nepretenduojame į kokias nors galutines išvadas. Tačiau yra svarbu objektyviai pasverti faktus apie sudėtingą vokiškojo nacionalsocializmo istorijos klausimą.

Visgi, bent jau tampa visiškai akivaizdu, kad oficialios Trečiojo Reicho politikos viduje egzistavo svarbūs reformistiniai judėjimai, kurių pamiršti istorijos akivaizdoje mes neturim teisės.

To iš mūsų reikalauja ištikimybė istorinei tiesai. Dar daugiau, jeigu mes sąmoningai užmerksime akis į ištisus politinės istorijos sluoksnius, tai negali neatnešti didelės žalos tiek dabartinei politikai, tiek istorinei tautų savimonei.

Розенберг много разных планов предлагал - но они не были претврорены в жизнь, в том числе и из за боязни германских властей всеобщего мощного восстания литовцев (аналитики гестапо и других спецслужб однозначно это заявили своему начальству).

И именно это является реальностью - а все остальное только пустая писанина.

В 1944 г. и в РСХА приняли совсем иной план  - создать "Европу народов".

----------------------------------------------------------------

Может нам и в альхимиков превратиться - и начать изготовлять золото. :)

-------------------------------------------------------------------------

Уважаемая Виктория,

совершенно очевидно, что вы понятия не имеете, чем фашизм отличается от националсоциализма, а эти две идеологии - от антиимерского национализма.

Вы живете в большой империи, которая уже много веков высасывает природные и людские ресурсы из ею завоеванных земель более 150 местных этносов, и на этом воровстве кое-как существует.

Однако вы должны понимать, что все это временно.

И когда империя окончательно развалится, вы просто не будете к этому готовы - как не были готовы и к развалу намного более большой империи - СССР.

Ведь тогда вам придется жить не на доходах, полученных продавая в чужих землях награбленные природные богатства, а своим собственным трудом, опираясь на свои собственные, очень скудные, природные ресурсы.

Вам к этому надо было давно и интенсивно готовиться, но очевидно, что власти РФ ничего в этом направлении не делали и не делают.

Антиимперский национализм - это идеология.

И ее угробить невозможно никакими короткитми или длинными разьяснениями, моими или кого-то другого :) - как и любую другую идеологию.

Одни идеологии побеждают другие только соревнуясь в реальной жизни...

---------------------------------------------------------------------

Если число независимых государст и дальше будет расти, значить наша идеология антиимперского национализма побеждает...

Если число независимых государств начнет уменьшаться - значить побеждает другая иделогия - имперская-космополитическая.

И только время покажет, чья идеология побеждает...

----начнут предъявлять права на Оренбургскую область на основании того, что когда то нынешняя территория Казахстана, Киргизии и Узбекистана входили в Оренбургское  генерал-губернаторство----

Уважаемый, вы явно не только историю Литвы, но и историю Казахстана совсем не знаете... :)

Все эти степи были населены казахскими племенами за много веков до того, как тут появились войска Российской империи, и эти степи (будущего оренбуржья) завоевали.

Казахи это прерасно помнят - даже знают, какое конкретное место какому казахскому роду принадлежало веками.

Как там будет, покажет будущеее...

Все таки надо заметить, что практически все современные серьезные политики в разных странах Центральной и Восточной Европы сделали выводы из прошлого - и помнят чем кончились предвоенные годы, когда разные страны этого региона оказались не способными создать общий военный блок. 

Могу вас заверить что и РФ "почти победив" уйдет из Сирии... :)

И дальше произойдет таже история как с СССР...

То есть и я  все таки надеюсь, что Путина потом просто грохнут его же генералы, и войны с США тогда не будет - РФ сама расползется по углам как и СССР...

Вообще то я не пою - музыкального слуха нет... :)

Но это мое неумение петь совсем ничего не меняет в геополитических и военных планах и намерениях США по отношению к полному и неизбежному раздербану РФ, как главного врага США - в это точно можете поверить... :)

Если ваша родня и  предки были русскоязычные, да еще в красных партизанах ошивались, то конечно вам милей совковые оккупанты. :)

Но тогда не надо и плакать, что вас латыши не любят... - кто же любит предателей и врагов?

А что вам не ясно - наши космополитические власти с ЕС ссориться из за каких то нацистских символов не желают, вот и запретили. :)

С исключением археологических находок,  исторических памятников, экспонатов в музеях, символах на зданиях, а также языческие символы и народное (этнисекое) наследие и творчество, и так далее.

Svastika
https://lt.wikipedia.org/wiki/Svastika

Вот резюме на литовском и английском языках

Antraštė: Autorius: Jašinauskas, Linas Publikuota: Vilnius : Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007.
Apimtis: 239 p. : portr., lent., faks.
Pastabos: Bibliogr.: p. 198-208, ir išnašose
Asmenvardžių r-klė: p. 232-239
Susijusios antraštės: Serija Mokslinės monografijos : MM serija.
Kalba: Lietuvių
Reikšminiai žodžiai [LT]: Lietuva; Lietuvos mokyklos; Nacių okupacija; Vokiečių okupacija; Švietimas; Švietimo sistema Reikšminiai žodžiai [EN]: Education system; Edukation; German,s occupation; Lithuania; Lithuanian schools; Nazi occupation Mokslo kryptys: 05H – Istorija Mokslo šakos: H250 – Naujausiųjų laikų istorija (nuo 1914 m.) Žanras [LT/EN]: Monografijos/Monographs
Santrauka/anotacija [LT]: Okupuotoje Sovietų Sąjungos teritorijoje naciai siekė sunaikinti vietinių gyventojų švietimo sistemą ir kultūrą. Baltijos šalių gyventojams naciai padarė tam tikrų nuolaidų kultūros ir švietimo srityse. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje kurį laiką leido veikti visų pakopų nacionalinėms švietimo institucijoms. Nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė atkūrė Lietuvos Respublikos metais veikusią Švietimo sistemą. Nacių okupacijos metais Lietuvos generalinėje srityje veikusių lietuvių, rusų, lenkų, latvių ir baltarusių švietimo įstaigų veiklą prižiūrėjo bei kontroliavo vietinės lietuvių savivaldos institucija - Švietimo vadyba, kuri buvo sudėtinė civilinės vokiečių valdžios dalis. Švietimo vadybos pareigūnai laviravo tarp okupacinės nacių valdžios nurodymų ir lietuvių tautos interesų įgyvendinimo. Nepaisant karo ir okupacijos sunkumų bei įvairų suvaržymų Lietuvoje plėtėsi bendrojo lavinimo mokyklų tinkas ir augo jose besimokančių mokinių skaičius. 1941 m. rudenį buvo 2758 pradinės mokyklos, o vidurinių mokyklų - 80. Pradinėse mokyklose mokėsi 232089 mokiniai, o vidurinėse - 31732. 1943 m. rudenį pradinių mokyklų skaičius išaugo iki 2874, vidurinių - iki 94. 1942 m. rudenį pradinėse mokyklose mokėsi 278152, o 1943 m. rudenį vidurinėse mokyklose - 40794 mokiniai.
 
Santrauka/anotacija [EN]: The Nazi sought to destroy the system of education and culture of local residents of the occupied territories of the Soviet Union. In the fields of culture and education, the Nazis granted residents of the Baltic States with certain exemptions. National education institutions of all levels were allowed to operate in Lithuania, Latvia and Estonia for a certain period of time. The Interim Government of Lithuania established at the beginning of the war between the Nazi Germany and the Soviet Union recovered the system of education of the Republic of Lithuania. During the Nazi occupation period, activities of Lithuanian, Russian, Polish, Latvian and Belarusian education institutions operating in the General District Lithuania were supervised and controlled by the local Lithuanian self-governance institution, which was an integral part of civil German authorities. Officials of this institution manoeuvred between orders of the occupation Nazi authorities and fulfilment of interests of the Lithuanian nation. Despite the war and miseries caused by the occupation and numerous restrictions, the number of general education schools and their pupils in Lithuania was increasing. 
In autumn 1941, there were 2,758 primary schools and 80 secondary schools in Lithuania. 232,089 pupils studied in primary schools, and 31,732 – in secondary schools. In Autumn 1943, the number of primary schools reached a total of 2,874, secondary schools – 94. In autumn 1942, 278,152 pupils studied in primary schools, and in Autumn 1943 – 40,794 pupils – in secondary schools.

Нашел и очень интересную статью про книгоиздательство в Литве в 1941-1944 годах - тут коне кто пытался сообщить, что книг вообщене издавали  в эти годы в Литве... :)

Švietimas Dieveniškių apylinkėse 1941–1944 m.

http://www.voruta.lt/svietimas-dieveniskiu-apylinkese-1941-1944-m/

Добавлю, что автор этой работы явно проеврейских (кажется он сам еврей) и прокоммунистических настроений, но он дает много интересных фактических материалов.