Профиль
Kęstutis Čeponis
Идеолог Литовского национального центра
Spīkers
| Uzstāšanās: 2 | Oratora replikas: 28533 |
| Replikas: 509 | Atbalstījuši: 2649 |
| Izglītība: | Вильнюсский Университет, 1980, математика, магистр (по нынешней класификации) Аспирантура, АН Литвы, Институт математики и кибернетики, 1983 Вильнюский Народный Университет, 1985, спортивный туризм и краеведение |
№600 Kęstutis Čeponis
→ Марк Козыренко,
16.01.2016
21:51
Во вторых, империю РФ прикончит другая империя - США.
Это совершенно очевидно. :)
Ну а мы только маленько подмогнем... :)
№406 Kęstutis Čeponis
→ Владимир Хабаров,
16.01.2016
21:45
Вот именно.
Но эти лица не на Луне живут, а рядом с нами, и прекрасно это понимают.
И именно мы их ставим на это место во власти. :)
А если они пойдут против воли большинства, то долго не продержатся - как та же Меркель скоро улетит в политическое небытие.
------------------------------------------------------
Добавлю, что за вступление в НАТО именно мы активно агитировали. :)
И "нажали" на тех, кто, сидя во власти на тот момент, пытались саботировать наше решение.
№598 Kęstutis Čeponis
→ Марк Козыренко,
16.01.2016
21:28
До этого элиты США и вообще Запада еще надеялись (очень наивно), что РФ перестала быть классической средневековой империей, для которой основная цель существования - военная экспансия во внешний мир.
№597 Kęstutis Čeponis
→ Lora Abarin,
16.01.2016
21:21
Совершено очевидно, что это решение не только сломало его карьеру, но и кардинально изменит политические настроения - а затем и политическую реальность - во всей Европе.
Западные европейские страны уже сейчас делают резкий политический сдвиг в сторону национализма.
И по мере возрастания недовольствия населения бесчинствами мусульманских иммигрантов, этот сдвиг вполне может разорвать и саму ЕС.
Или принудит элиты ЕС кардинально реформировать устройство ЕС и принципы его существования.
№404 Kęstutis Čeponis
→ Владимир Хабаров,
16.01.2016
21:10
И в 2004 году не Литва приняла решение вступить в НАТО, а, наверное, сам Путин... :)
Ну и так далее...
№595 Kęstutis Čeponis
→ Марк Козыренко,
16.01.2016
21:05
И "ху из ху" очень быстро выявится после раздела.
№594 Kęstutis Čeponis
→ Марк Козыренко,
16.01.2016
21:03
Исправим и его ошметок РФ... :)
№593 Kęstutis Čeponis
→ Kęstutis Čeponis,
16.01.2016
21:01
https://translate.google.ru/
Преводик хреново, но общий смысл ясен... :)
№591 Kęstutis Čeponis
→ Kęstutis Čeponis,
16.01.2016
20:57
№589 Kęstutis Čeponis
→ Lora Abarin,
16.01.2016
20:47
Просто всему свое время. :)
Правда, как и всегда, много хороших идей, изложенных в документах Нолежалека, правящие в Европе космополиты исказили и даже "испоганили" - и именно поэтому ЕС сейчас "трещит по швам".
№402 Kęstutis Čeponis
→ Сергей Муливанов,
16.01.2016
20:42
Правда, пока что сохраняется другая империя - РФ, но это временное явление...
А чтобы не путали имперцев с антиимперцами повторю еще раз
- На Земле необходимо сохранять разнообразие людей - все расы, народы (этносы), языки, культуры, религии, этнические традиции и обычаи в землях, где эти народы (этносы) являются автохтонными, то есть местными "первопроходцами" (по отношению ко всем более поздним пришельцам).
- Каждый народ (этнос) в мире имеет неотъемлемое право создать свое независимое государство на своей историко-этнической земле, где этот народ (этнос) является автохтонным (по отношению ко всем более поздним пришельцам), вне зависимости от того, какие завоеватели и оккупанты сколько времени эту территорию оккупировали и сколько своих колонистов и мигрантов туда переселили.
- Каждый народ (этнос) в мире имеет неотъемлемое право в таком своем независимом государстве жить по таким своим собственным законам, которые этому народу (этносу) нравятся, а не по таким законам, которые им навязывают разные внешние силы.
P.S. Народы (этносы) являются автохтонными, то есть местными "первопроходцами" на конкретной территории - именно по отношению ко всем более поздним пришельцам на эту же территорию.
№586 Kęstutis Čeponis
→ Ярослав Александрович Русаков,
16.01.2016
20:33
http://s.pikabu.ru/post_img/big/2013/09/23/0/1379882753_1858555719.jpg
№585 Kęstutis Čeponis
→ Ярослав Александрович Русаков,
16.01.2016
20:26
Россия, а говоря точнее - будущая Московия - государство этнических московитов, нам - антиимерским националистам - ничем не мешает.
Со временем, я думаю, и она включится в наш проект Baltocarpatia, а может и в проект Междуморье - когда станет нормальным национальным государством московитского этноса.
Нам мешает последний имперский ошметок Российской империи под названием РФ, который до сих пор держит в рабстве свыше 150 автохтонных этносов, используя и грабя их природные ресурсы, и постоянно вторгаясь в земли окружающих империю этносов.
Вот этого мы не потерпим и постараемся эту вопиющую несправедливость исправить.
№584 Kęstutis Čeponis
→ Ярослав Александрович Русаков,
16.01.2016
20:18
неужели вы даже английский не знаете (про литовский я и не спрашиваю...)...
№583 Kęstutis Čeponis
→ arvid miezis,
16.01.2016
20:16
№582 Kęstutis Čeponis
→ Kęstutis Čeponis,
16.01.2016
20:11
-------------------------------------------------------------------------------
Herbert Taege
“EUROPOS KONFEDERACIJA” IR SS PLANAI
“Europietiškosios SS ideologijos kūrimo centru buvo “SS-Hauptamt” (pagrindinė SS valdyba), Amtsgruppe D (arba “europietiškoji tarnyba”, anksčiau vadinta “Germanische Leitstelle”) ir Amtsgruppe C. Padalinyje Amtsgruppe D pagrindinių ideologinių projektų parengimo misija buvo patikėta Aleksandrui Doležalekui (Alexander Dolezalek).
Jo planai Europai rėmėsi federalistinėmis koncepcijomis. Doležalekas stengėsi adekvačiai atsakyti į lemiamą klausimą, užduotą 1944 metais rašytojo Karlo Diuselio (Carl Düssel): “Kodėl jūs, vokiečiai, tylite? Kodėl jūs nepasakote mums aiškiai ir protingai, kokią jūs matote ateitį, mūsų ateitį, Europos ateitį?” Doležaleko atsakymas buvo Europos konfederacija...”
Toliau Noilenas aprašo Doležaleko pasirinktą taktiką, kuri siūlė du etapus. Pirmasis etapas buvo nukreiptas priversti sąjungininkus atsisakyti Kasablankoje paruošto “besąlyginės kapituliacijos”, “unconditionnal surrender” reikalavimo. Šis planas pirmoje savo fazėje numatė įteigti anglo-saksams mintį, kad artinasi naujas Rapalo [taip vadinosi 1922 m. Vokietijos ir Rusijos sudaryta sutartis] ir kad Reichas jau paruošė taikos su Stalinu sudarymą.
Šalies viduje nacionalsocialistinis režimas turėjo socializuoti šalies ekonomiką, priartindamas ją prie sovietinio modelio. Pagal Doležaleką, socialistinio rusų-vokiečių bloko baimė turėjo priversti anglo-saksus atsisakyti “besąlyginės kapituliacijos” reikalavimo. Antroje fazėje buvo numatoma pradėti derybas su anglais ir sudaryti su jais laikinai taiką vakaruose ir pietuose.
Toliau Noilenas rašo: “Žinoma, pačios nacistinės sistemos viduje egzistavo opozicija Doležaleko planams. Visų pirma, todėl, kad jo planas vidinėje struktūroje numatė, kad vokiška sistema turėjo persitvarkyti pagal komunistinį modelį. Dėl to Vokiečių Saugumo Tarnyba (Reichssicherheitshauptamt) jį sutiko skeptiškai. Dr. Kaltenbruneris (Kaltenbrunner) po privataus pokalbio atmetė šį projektą kaip pernelyg pavojingą.
Dar slidesnis buvo nacių vadų klausimas. Pagrindinio tikslo, tai yra, paliaubų Vakarų fronte, neįmanoma buvo pasiekti, kol valstybės vadovu buvo visagalis diktatorius Hitleris. Štai kodėl buvo sumanyta pakeisti vidinę Reicho struktūrą, apribojus Hitlerio valdžią ir suteikus jam formalias “Reicho prezidento” pareigas, iškeliant į pirmą planą SS Reichsfiurerį (Henrichą Himlerį)”.
Bendruose Doležaleko sukurtuose planuose būta daug labai įdomių tezių. Ypač pavyzdinė yra “Tezė Nr. 3”, liečianti būsimą taiką Europoje. Europa, kaip manė Doležalekas, turėjo tapti federacija, “Europos Konfederacija” (Europäische Eidgenossenschaft), paremta savanoriško bendradarbiavimo, nacionalinių-etninių laisvių ir lankstaus socializmo, kurio struktūra ir charakteris turėjo varijuoti priklausomai nuo nacionalinės ir kultūrinės regionų specifikos, principais.
Europietiška programa ne tiktai reiškė Reicho užsienio politikos pasikeitimą, radikaliai atsisakant imperialistinio kurso, bet ir palengvino dialogą su Vakarų valstybėmis.
“Europos chartija” (Europa-Charta) konkrečiai atspindėjo naujos “fundamentalios tvarkos” būsimai Europai pasiūlymus, kiek tai buvo įmanoma tragiškomis Vokietijai 1944 metų aplinkybėmis.
Siekiant konkretizuoti visų europiečių teisinės lygybės idealą, Doležaleko biuras siūlė sukurti naują paso tipą, “europietišką pasą”, kuris būtų išduodamas svetimšaliams darbininkams ir visiems jį panorėjusiems gauti europiečiams. Jis turėjo galioti greta įprasto, tautybę ir pilietybę patvirtinančio paso, bet tuo pačiu buvo numatytas palaipsnis būtent europietiško paso suteikiamų lengvatų didinimas. Planavimo departamentas kartu su Vidaus reikalų ministerija ir 42 aukščiausiomis reicho instancijomis jau buvo sukūręs tokį pasą, bet šis projektas taip ir nebuvo įgyvendintas.
Bet apie Europos koncepciją buvo galvojama ne tiktai padalinyje Amtsgruppe D. Nuo 1944 metų pabaigos prie darbo prisijungė ir Amtsgruppe C.
Šis departamentas 1944 metų spalį iškėlė projektą, pavadintą: “Vokiečių karininkų ir žemesniųjų karininkų politiniai uždaviniai, paskirti Waffen-SS užsienio skyriams”.
Šio projekto autorius nepaliko jokių abejonių dėl savo ketinimo griežtai atmesti visus vokiečių politikos, turėjusios pasmerkti mažas tautas prievartinei asimiliacijai, imperialistinius ir pangermanistinius aspektus.
Jis taip pat atmetė nediferencijuotos ir monochrominės visų tautų lygybės idėją, ir ypatingai amerikietišką įvairios kilmės imigrantų “sulydymo” į vieną visuomenę idealą.
Šiuo modeliu Amtsgruppe C priešpastatė europietišką Volksgenossenschaft (tautų bendrijos), kurios nariai neturėjo būti sumalti bendrame katile, koncepciją...
“Taikos Europoje idėja visgi nebuvo iki galo išlaisvinta nuo nacionalsocializmo dogmų, rašo Noilenas, bet kai kurie šios ideologijos aspektai – totalitarinis vadizmo principas (Fuhrerprinzip), vokiška pretenzija į dominavimą – buvo atmestos. Buvo atliktas didžiulis kelias nuo idėjos apie dominuojančią Germanų valstybę, esančią visiškoje Vokietijos hegemonijoje, iki aukštos idėjos apie “Europos Konfederaciją”, kurioje kiekviena tauta būtų laisva savo nuožiūra sukurti savitą politinę santvarką ir savo valia tvarkyti nuosavą politinį likimą”.
Noilenas pateikia SS-Hauptamt dokumentą, kuriame tvirtinama, kad karo tikslu nuo šiol yra “europietiškos taikos” sukūrimas.
Šis projektas apėmė septynis pagrindinius punktus:
а) taikos Europai planas;
b) völkisch socializmas (t.y. socializmas, sutvarkytas atsižvelgiant į etninę ir nacionalinę specifiką);
с) ekonominė kooperacija;
d) laisvė visoms tautoms ir etnosams (Volkstum);
e) mažų tautų gynimas;
f) darbo laisvė.
g) vidaus laisvė visoms tautoms
Dokumentas baigėsi fraze: “Reziumė. Vokietija veda karą dėl pozityvaus tikslo – Europos konfederacijos, draugiškos ir socialistinės Europos tautų bendrijos, pasiekimo”.
Dar išraiškingesnis dokumentas, pateikiamas Noileno su 24 numeriu. Tai autentiškas “Europos chartijos” tekstas. Atsižvelgdami į jo reikšmę pateikiame čia jį ištisai.
Atsižvelgiant į tai, kad priešiškos jėgos atskleidė šiandien savo karo planus, nukreiptus tik į griovimą, Reicho vyriausybė kartu su draugiškų valstybių – Norvegijos, Estijos, Latvijos, Danijos, Bohemijos-Moravijos, Italijos, Prancūzijos, Vengrijos, Rumunijos ir Kroatijos – vyriausybėmis nusprendė paskelbti tuos principus, kuriais remiantis turėtų būti kuriama ateities Europa po jos kariuomenių pergalės. Kuriančios europietiškos jėgos kovoja už penkių pamatinių taisyklių, šešių pamatinių laisvių ir septynių pamatinių teisių, suteiktų kiekvienai tautai, įtvirtinimą:
Penkios pamatinės taisyklės buvo:
1. Pasaulio sutvarkymas pagal didelių žemyninės apimties erdvių principą.
2. Mūsų žemyno sutvarkymas pagal Europos Konfederacijos principą.
3. Konfederatyvios ekonomikos pagal darbo pasidalinimo, tarpusavio pagalbos ir bendradarbiavimo principą sutvarkymas.
4. Kiekvienos tautos gyvenimo sutvarkymas pagal Volksgemeinschaft principą (t.y., pagal nacionalinės bendruomenės, pastoviai teigiančios ir ginančios unikalią specifiką, būdingą kiekvienam etniniam arba nacionaliniam dariniui, principą).
5. Šeimos kaip kiekvienos nacijos pirminės organinės ląstelės sutvarkymas.
Šešios pamatinės laisvės buvo:
6. Tautų laisvė nuo bet kokios pasaulinių supervalstybių reiškiamos prievartos.
7. Tautų laisvė pačioms nustatyti vidaus nacionalinę santvarką.
8. Tautų laisvė gintis nuo bet kokios išorinės priespaudos rūšies ir bet kokios Umvolkung (t.y., suplanuoto etninės substancijos, istoriškai įsikūrusios konkrečioje teritorijoje, keitimo perkeliant kitakilmius etnosus).
9. Asmens laisvė nuo visų jo autonomijos toje srityje, kuri liečia individualios atsakomybės klausimus, pažeidimų.
10. Nacionalinių kultūrų laisvė nuo bet kokių kultūrinio spaudimo ir masifikacijos formų.
11. Religinė laisvė nuo Gottlosigkeit (t.y. nuo bedievystės, Dieviškumo pajautos praradimo) ir nuo bet kokios politinės manipuliacijos.
Septynios pamatinės teisės buvo:
12. Kiekvieno žmogaus teisė į Darbą ir Darbo pareiga.
13. Kiekvieno žmogaus teisė į laisvą savo gabumų vystymą ir į užsiėmimą bet kokiomis profesijomis atsižvelgiant į jo asmenines galimybes ir kuriamą naudą.
14. Kiekvieno žmogaus teisė į gyvenimo pajamas, nustatomas diferencijuotu būdu priklausomai nuo jo kuriamos naudos.
15. Kiekvieno žmogaus teisė dalyvauti visų sprendimų, susijusių su nacionalinio bendruomeninio gyvenimo sutvarkymu, procese.
16. Kiekvieno žmogaus teisė į nuosavybę ir žemėvaldą.
17. Kiekvieno žmogaus teisė į poilsį ir naudojimąsi visomis kultūrinės laisvalaikio organizacijos rūšimis.
18. Kiekvieno žmogaus teisė į socialinę apsaugą visais tais atvejais, kai dėl darbingumo praradimo nėra atsakingas jis pats.
Dažnai iškeliami kontraargumentai, kad SS vadovybės “Europos Konfederacijos” sukūrimo planai, sekę po pangermanistinės orientacijos periodo, pasirodė pernelyg vėlai ir buvo tik oportunistinis žingsnis.
Kai kurie teigia, kad būtent SS-Hauptamt atsakinga už slavų kaip “untermenschen” įvaizdžio sukūrimą, ir būtent ši instancija niekada nereikalavo, kad būtų įvykdyti pažadai, duoti germanų, romanų arba slavų kilmės užsieniečiams savanoriams. Pabandykime paneigti šiuos kontraargumentus paeiliui:
Vidinė opozicija nacionalsocialistinėje sistemoje galutinai susidarė jau 1942 m., t.y. dar iki Stalingrado. Tarp aukščiausių SS pareigūnų šios opozicijos reiškėju buvo Richardas Hildebrantas (Richard Hildebrandt). Nuo 1943 metų Himleris pradėjo reguliariai susitikinėti su šių aukščiausių SS karininkų sluoksnių atstovais rengiant konstitucinės valstybės po fiurerio egida, Fuhrerstaat, principus. Į planus įėjo pilnos vykdomosios valdžios atėmimas iš Hitlerio už tai, kad jis išdavė gryną ir pradinę nacionalsocialistinę idėją, ir itin “reprezentatyvaus” vaidmens paskyrimas jam. Priešiškos Vokietijai jėgos (tiek iš vakarų, tiek iš rytų) 1943 ir 1945 metais bandė susisiekti su Himleriu, kad apsvarstyti tokį projektą. Išsamus paaiškinimas, kaip Himlerio asmeninės savybės neleido šio plano įgyvendinti, būtų pernelyg ilgas šiam darbui.
Bet šio projekto nesėkmė nė kiek nesumenkina opozicijos iš Hildebranto aplinkos iškeltų tikslų rimtumo ir kilnumo. Hildebrantas prisiekdamas padarė ne vieną pareiškimą šiuo klausimu, užfiksuotą prieš jo perdavimą SSRS ir po to sekusią likvidaciją. Juose jis išsamiai aprašė savo veiklos tikslus ir išvardijo svarbiausius bendrininkus. Kai kuriems šio rato žmonėms, taip pat ir Doležalekui, pavyko išsigelbėti, ir jie post factum patvirtino visus Hildebranto pareiškimus.
Šie tikslai vedė į teisinės valstybės Vokietijoje sukūrimą, kuris turėjo būti realizuotas tokiais ėjimais:
- fiurerio valdžios apribojimas;
- įstatymų leidybos institucijos sukūrimas;
- partinių atstovų (“gauleiterių”) sistemos panaikinimas;
- valdininkų aparato išvalymas nuo partinių biurokratų;
- valstybinės policijos veiksmų juridinė kontrolė.
Svarbiausiu šios opozicijos aspektu buvo užsienio politikos orientacija, kuri savo galutinę išraišką įgavo “Europos Konfederacijos” plane.
Štai kokiais terminais tai buvo išreikšta: “Visokių pretenzijų į vokiečių hegemoniją už natūralių vokiečių etnoso teritorijos ribų atsisakymas, ir tuo pačiu grįžimas prie pradinės partijos programos. Jungtinių Europos Valstijų sukūrimas remiantis visų tautų teisine lygybe. Visų nacionalinių tendencijų pajungimas pagrindinio ir didelio tikslo įgyvendinimui”.
Kai kurie tokios vidinės politinės programos precedentai buvo ir iki karo. Pavyzdžiui, vidaus saugumo tarnybos (SD-Inland) vadovas Otto Olendorfas (Otto Ohlendorf), kurį Himleris vadino “Idėjos Gralio saugotoju” (“Gralshüter der Idee”), prieš karą pasiūlė keletą įstatymų leidybos priemonių:
- religinių mažumų protekcija;
- įkalinimo koncentracijos stovyklose juridinė kontrolė;
- mažumos statusas žydams (kurio dėka tautų teisės būtų išplėstos ir jiems; p. 45).
Kalbant apie SS svetimšalių savanorių motyvaciją galima pasiremti kita Noileno knyga “An deutsher Seite – Internationale Freiwillige von Wehrmacht und Waffen-SS” (“Vokiečių pusėje – tarptautiniai savanoriai Vermachte ir Vafen-SS”), kur vienareikšmiškai įrodoma, kad absoliuti dauguma SS savanorių iš kitų šalių veikė remdamiesi grynai nacionaliniais motyvais.
Tie, kurie neigia proeuropietišką SS orientaciją, tvirtina, kad tai buvo tik manevras, ir kad Hitleris priešinosi bet kokioms nuolaidoms Europos naudai visame, kas lietė pokarinio pasaulio sutvarkymą. Išties, į tai galima paprieštarauti, kad, jeigu Hitleris visgi būtų pasiekęs karinę pergalę, arba jam būtų pavykę sudaryti taiką, jis nesugebėtų priešintis realybės spaudimui. SS obergrupenfiureris Bergeris, karinio šaukimo departamento vadovas ir paskutinis karo belaisvių reikalų biuro vadovas, numatė, kad bendri karo veiksmai ir bendras pralietas kraujas sutvirtins ryšius tarp vokiečių ir kitų Europos tautų ir padarytų morališkai neįmanomu naują brolžudišką karą Europos teritorijoje.
Dažnai primenama, kad būtent Bergerio SS-Hauptamt išleido abejotiną brošiūrą apie slavų “žemesnę prigimtį”. Tai tiesa, tačiau reikia priminti, kad šis įžeidžiantis ir kvailas pamfletas, pasirodęs Amtsgruppe C terpėje, buvo uždraustas pardavinėti nuo 1943 metų, t.y. dar iki jo pasirodymo. Jis buvo išspausdintas tiktai 1944 m., ir beveik visas tiražas netrukus buvo sunaikintas (liko tik keletas archyvinių egzempliorių).
Tuo pačiu metu yra neabejotinas faktas, kad propagandos ministras Gebelsas 1945 metų vasario 15 dieną išleido direktyvą, kurioje jis kategoriškai uždraudė bet kokią diskriminacijos formą visų europiečių ir ypač slavų tautų atžvilgiu.
Bergeris gavo šią direktyvą iš Himlerio ir nedelsdamas perdavė ją visiems savo departamentams kaip “Reichsfiurerio įsakymą”. Taip pat neabejotina ir tai, kad Bergeris kartu su kitomis ryškiomis nacionalsocialistinio režimo figūromis, tokiomis kaip Balduras fon Širachas (Baldur von Schirach), nuo 1943 metų siekė pastatyti ant kojų “Rusų išlaisvinimo armiją” (ROA).
Tą akimirką, kai turėjo būti pradėta platinti brošiūra apie slavų “žemą prigimtį”, SS-Hauptamt, kaip rodo dokumentai, atrinkinėjo nacionalinių emblemų formas ir spalvas savanoriams iš rytų, t.y., užsiiminėjo tokiu reikalu, kuris vargu ar suderinamas su požiūriu į slavus kaip į “untermenschen”.
Pastovaus Bergerio susidomėjimo šia tema įrodymu yra jo 1945 metų vasario 26 dienos potvarkis, kuriame jis kartoja, kad svetimšalis kontingentas yra ne samdiniai, o europiečiai savanoriai, kovojantys už savo nacionalinius interesus: “Pergalės runas (SS) gali nešioti tiktai žmonės, sugebantys tarnauti SS ir gimę Vokietijoje arba kitose vokiškose šalyse; visi kiti SS daliniai, sudaryti iš kitų tautų, nešioja ant apykaklės savo nacionalinius atpažinimo ženklus. Būtų absurdiška primesti svetimšaliams SS runas, kadangi tai pabrėžtų, jog jie suprantami kaip samdiniai. Jeigu jie nešios nacionalinius atpažinimo ženklus, tai pabrėš tą faktą, kad jie kovoja už savo asmeninę laisvę ir savo šalis” (Dokumentenkabinett Vlotho).
Šiame straipsnyje mes nepretenduojame į kokias nors galutines išvadas. Tačiau yra svarbu objektyviai pasverti faktus apie sudėtingą vokiškojo nacionalsocializmo istorijos klausimą.
Visgi, bent jau tampa visiškai akivaizdu, kad oficialios Trečiojo Reicho politikos viduje egzistavo svarbūs reformistiniai judėjimai, kurių pamiršti istorijos akivaizdoje mes neturim teisės.
To iš mūsų reikalauja ištikimybė istorinei tiesai. Dar daugiau, jeigu mes sąmoningai užmerksime akis į ištisus politinės istorijos sluoksnius, tai negali neatnešti didelės žalos tiek dabartinei politikai, tiek istorinei tautų savimonei.
№579 Kęstutis Čeponis
→ Lora Abarin,
16.01.2016
20:00
http://www.amazon.com/Europa-das-Reich-bestrebungen-Machtbereich/dp/3800411415
№576 Kęstutis Čeponis
→ Lora Abarin,
16.01.2016
19:49
И именно это является реальностью - а все остальное только пустая писанина.
В 1944 г. и в РСХА приняли совсем иной план - создать "Европу народов".
----------------------------------------------------------------
http://imhoclub.lv/ru/material/tv_3_kak ... z3xKjHnX00
-----Получается, что Вы их союзниками считали, а они Вас нет?------
Не совсем так...
Уточняю - и мы немцев, и они нас до конца WW2 считали союзниками в войне с большевиками.
Тут наши интересы совпадали.
Но в других вопросах наши интересы не совпадали - и тут уж мы союзниками не были.
К примеру, в вопросе о полной независимости Литвы, ввиду идеологических воззрений Гитлера.
В этом вопросе мнение Германии начало кардинально меняться только в 1944 г., когда там разработали новые концепции по будущему Европы - фактически именно тогда были созданы теоретические основы Евросоюза - как экономического союза независимых государств Европы, когда была разработана идея об Европейской Конфедерации (Europäische Eidgenossenschaft) и "Европейская хартия" (Europa-Charta).
Их разработали в SS-Hauptamt Amtsgruppe D (главный разработчик и идеолог Alexander Dolezalek) и Amtsgruppe C.
Об этом уже имеется большое исследование-книга историка Ханса Вернера Нойлена:
Hans Werner Neulen. Europa und das 3. Reich - Einigungs-bestrebungen im deutschen Machtbereich 1939-45.
№400 Kęstutis Čeponis
→ Владимир Хабаров,
16.01.2016
19:38
-------------------------------------------------------------------------
http://imhoclub.by/ru/material/o_nacion ... z3u8mCB4GG
Литва - независимое государство.
Но вы явно путаете независимость и суверенитет.
Часть своего суверенитета Литва добровольно передала ЕС, когда туда вступила.
Часть передала в НАТО, когда тоже туда вступила.
Часть суверенитета передала и ООН, и ЮНЕСКО, и так далее - в каждой международной организации имеются условия, которые вступающая страна обязуется соблюдать - и именно эти условия и являются той частью суверенитета, которой страна жертвует ради достижения каких то своих целей.
В то же время страна как была независимой, так ею и осталась, так как в любой момент может по своему собственному решению уйти из любой международной организации, в которую она добровольно вступила.
№570 Kęstutis Čeponis
→ Виктория Лазарева,
16.01.2016
18:19
совершенно очевидно, что вы понятия не имеете, чем фашизм отличается от националсоциализма, а эти две идеологии - от антиимерского национализма.
Вы живете в большой империи, которая уже много веков высасывает природные и людские ресурсы из ею завоеванных земель более 150 местных этносов, и на этом воровстве кое-как существует.
Однако вы должны понимать, что все это временно.
И когда империя окончательно развалится, вы просто не будете к этому готовы - как не были готовы и к развалу намного более большой империи - СССР.
Ведь тогда вам придется жить не на доходах, полученных продавая в чужих землях награбленные природные богатства, а своим собственным трудом, опираясь на свои собственные, очень скудные, природные ресурсы.
Вам к этому надо было давно и интенсивно готовиться, но очевидно, что власти РФ ничего в этом направлении не делали и не делают.